Kiekvienam žodis „Mama” asocijuojasi su labai skirtingais išgyvenimais ir prisiminimais. Ir vadinam ją kievienas savaip - mama, mamytė, mamukas, mamūsikas, motulė, motutė, mamelė, mamužė…
Man visada Mama buvo tai, ko neįtalpinsi į tą vieną žodį, tą vieną reikšmę ar į tą tipinį gležnos moters siluetą. Tarsi ji būtų kažkas magiško, ką ne taip lengva žmogui imti ir įstatyti į tam tikrus rėmus.
Ji mus globojo nuo pačių pirmų dienų ir saugojo nuo bet kokių negandų.
Ji aukojo savo naktis vardan to, kad šiandien būtume tokie dideli ir pilni ambicijų, jėgų.
Ji visada „papūsdavo” kelį, kai mes strimgalviais bėgiodami jį apsibalnodavom.
Ji visada suprasdavo mūsų norą išsiaiškinti visus „kodėl”.
Ji visada nupirkdavo tą didelę porciją ledų, tegu buvom ir truputį nusikaltę.
Ji labai subtiliai mums paaiškino kaip atsiranda sesės ir broliai.
Ji sugebėdavo paaiškinti net iš tikrųjų nepaaiškinamus mergaičių ar berniukų poelgius.
Ji net tada kai pradėjom maištauti atkakliai stengėsi būti su mumis ir mums.
Net tada, kai atrodė, kad niekas mūsų nesupranta, iš tikrųjų ji suprato.
Ji suprato ir visaip kaip palaikė mus net tada, kai mokslai atrodė blogiausia, kas tik galėtų nutikti.
Ji neatsižadėjo mūsų ir tada, kai ruošėmės iškrėsti didžiausias beprotybes kitų akimis.
Ji nebandė mūsų atkalbėti ir laikyti prie savęs, kai nusprendėme pradėti kurti savus gyvenimus ir šeimas.
Ji dėjo visas jėgas į tai, kad mes suaugę sužydėtume, stiebtumės pasiekt žvaigždes, nepaisant nieko - nei didžiausių audrų.
Ji ištikimai ir besąlygiškai lydėjo per gyvenimą mus, savo daleles.
Tačiau juk niekas nepasikeitė. Tik mes kiek paaugom, kiek sukuklėjom ir išmokom bėgioti neapsibalnodami kelių, nes nebėra kas nuolatos „papūs”. Būna kartais suprantam kai jau per vėlu ką reiškia tas magiškas žodis - Mama. Tačiau kol joje dar rusena ta amžina rūpesčio ir meilės mums liepsnelė nepasididžiuokim. Parodykim jai kaip labai mes dėkingi už viską, ką ji mumyse pasėjo ir išaugino!
